Jei manote, kad šunys dažnai vemia, jūs teisūs. Taip yra todėl, kad šie naminiai gyvūnai turi gerai išvystytą smegenyse esantį vėmimo centrą, kas leidžia jiems išsivemti kur kas lengviau, nei kitiems gyvūnams. Taip šuns organizmas sukurtas todėl, kad jie iš prigimties mėgsta raustis šiukšlėse, kartais netgi suvalgo kokią dvėselėną. Šunys turi pirma suvalgyti, kad įsitikintų ar tai valgoma. Jei pasirodo, kad suėstas produktas nevalgomas, jie paprasčiausiai išvemia netinkamą ėdalą. Tačiau vėmimas gali būti ir ligos priežastis. Sužinokite faktus apie šunų vėmimą.
Vėmimas ar atpylimas?
Yra dvi šunų vėmimo priežastys. Jei atsiranda kliūčių maistui nukeliauti stemple žemyn iki skrandžio, jis kaupiasi tol, kol stemplė persipildo ir šuo atpila maistą. Nors šis procesas gali pasirodyti panašus į vėmimą, jis vadinamas atpylimu. Maistas tokiu atveju būna cilindro formos ir nesuvirškintas, nes nebuvo patekęs į skrandį.
Tačiau, kai maistas pasiekia skrandį, jis turi būti priverstinai pašalintas vemiant. Jei šuo vemia, jis tampa nerimastingas, nori dėmesio, šeimininkai gali pastebėti, kad atsirado seilėtekis ir dažniau ryjamos seilės.
Kodėl šunys vemia?
Šuo gali vemti tada, kai priėda nevirškinamų dalykų, persivalgo ar per greitai suėda pašarą, bėgioja ką tik pašertas, apserga supimo liga, patiria stresą arba turi kirminų.
Vėmimas gali būti ir rimtų sveikatos sutrikimų požymis. Galbūt vėmimą sukėlė skrandžio opos, inkstų ar kepenų veiklos sutrikimai, enterokolitas, parvovirozė, astma, pankretitas, vėžys, peritonitas, diabetas, stiprus gastritas, žarnyno nepraeinamumas, alergija maistui, apsinuodijimas ar kitos ligos.
Jei šuo vemia putotu, skaidriu ar gelsvu skysčiu, tikriausiai augintinį kamuoja skrandžio veiklos sutrikimai, pavyzdžiui, stiprus gastritas, bet tai gali būti ir pankretito, peritonito ir žarnyno nepraeinamumo požymis. Jei šuo bando vemti, tačiau nieko neišvemia, tai gali būti skrandžio dilatacija arba išsiplėtimas, labai pavojinga ir dažnai mirtina liga.






Komentuoti